Bir
28
Monikos Furmanavičiūtės tapybos paroda „Takita“
Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žavi. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus“, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Pastebėjau, kad šie du sandai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe.
Noriu fiksuoti tai, ką gyvenime patiriu. Matuojuosi tapatybes, kaip rūnus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kolkas nerandu savojo.
Monika Furmanavičiūtė
Noriu fiksuoti tai, ką gyvenime patiriu. Matuojuosi tapatybes, kaip rūnus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kolkas nerandu savojo.
Monika Furmanavičiūtė
